Pirmąkart Klaipėdos (Cleipeda) vardas minimas aprašant Klaipėdos pilį 1252–1328. Manoma, miestas (vokiškai Memel) ėmė kurtis 13 a. viduryje į rytus nuo pilies buvusioje senosios Danės žiočių saloje. 2/3 miesto priklausė Livonijos ordinui, 1/3 – Kuršo vyskupui. 1254 (ar 1258) Klaipėda gavo Liubeko teisę. 1258 minima Šv. Jono parapinė ir Šv. Mikalojaus krašto bažnyčios. 1290–98 veikė Švč. Mergelės Marijos katedra ir kapitula (vėliau išsikėlė į Ventspilį). Klaipėda įkurta kaip vokiečių agresijos prieš baltus atramos punktas, tad buvo dažnai puolama – iki 13 a. pabaigos dažniausiai sembų ir žemaičių, vėliau – žemaičių, o nuo 15 a. vidurio dar ir gdanskiečių (prekybos konkurentų). 13–15 a. miestas degintas ar griautas apie 20 kartų (1360 sudeginta, 1379 buvo užimta ir sudeginta, 1393 sugriauta pilis). 14–15 a. Klaipėda menkai tesiplėtė – istorijos šaltiniai ją dažniausiai vadina papiliu, nedidele gyvenviete ar miesteliu.

Iki 16 a. antros pusės joje kariniais sumetimais nebuvo leidžiama mūrinė statyba. Dėl nuolatinių kovų su žemaičiais ir lietuviais 1328 Livonijos ordinas, 1392 Kuršo vyskupas perleido savo Klaipėdos valdas Vokiečių ordino Prūsijos šakai. 15 a. pradžioje pilį ir miestą mėginta sujungti į vientisą gynybinę sistemą, 1408 miestą perplanavo lokatorius J. Lankau. Net po Žalgirio mūšio (1410) Klaipėda pagal 1411 Torunės taiką ir 1422 Melno taiką liko Vokiečių ordinui. 1475 jai suteikta sausumos miestams būdinga Kulmo teisė.

Averse pavaizduotas Klaipėdos uostas. Centre – Lietuvos Respublikos herbas skyde, dešinėje pusėje užrašyta 2002, viršuje LIETUVA, dešinėje 10 LITŲ. Reverse pateikti Klaipėdos miesto fragmentai, miesto herbas, apačioje užrašyta KLAIPĖDA.