Klausytis audio versijos:
2026 m. birželio 21 d.
Pastaruosius šešis mėnesius Izaokas Kahanas kiekvieną rytą palieka savo namus 3:30 val. ryto, kad pradėtų darbo dieną 47-osios gatvės atkarpoje, kurioje įsikūręs šurmuliuojantis Niujorko Deimantų kvartalas. Aukso pirkimas ir pardavimas dar niekada nebuvo toks aktyvus užsiėmimas kaip šiandien.
Būdamas „Bullion Trading“ prezidentu, jis savo parduotuvėje kasdien parduoda aukso maždaug už 1 mln. JAV dolerių. Nors populiariausia jo prekė yra 1 uncijos luitai, I. Kahanas šiandien pradėjo pardavinėti tokius mažus aukso kiekius, apie kurių pardavimą prieš metus ar dvejus net nebuvo galima pagalvoti – vos 2,5 gramo už maždaug 500 dolerių.
„Vis kartoju savo žmonai, kad tai galimybė, pasitaikanti tik kartą gyvenime“, – sako jis.
Nuo seniausių laikų spekuliantai savo uždarbį nukreipdavo į įvairiausias investicijas, tačiau visada sugrįždavo prie aukso. Šis taurusis metalas yra žmonijos istorijos konstanta – turto saugykla ir simbolis visiems: nuo senovės Egipto valdovų, palaidotų su auksinėmis kaukėmis, ir darbininkų klasės imigrantų, plaukiančių per Atlantą su į diržus įsiūtomis auksinėmis monetomis, iki 47-ojo Amerikos prezidento, kuris savo antrosios kadencijos pradžioje paauksavo Ovalųjį kabinetą.
Valiutos pasitraukia iš apyvartos, rinkos svyruoja, skoniai keičiasi. Tačiau auksas išlaiko savo vertę, net kai jo kaina kyla ir krenta. Galbūt dabar labiau nei bet kada anksčiau jo, kaip „saugios užuovėjos“ (angl. safe haven), statusas pavertė jį patikimu saugikliu nuo permainingo pasaulio.
„[Auksas yra] paprastas, visuotinis, lengvai gabenamas, priimamas visur, turintis 5000 metų istoriją turtas ir mažai tikėtina, kad jo vertė kada nors nukris iki nulio“, – sako Stevenas Feldmanas, „Gold Bullion International“, teikiančios institucinę infrastruktūrą prekybai fiziniais tauriaisiais metalais ir jų saugojimui, generalinis direktorius ir vienas iš įmonės įkūrėjų.
Šių dienų infliacinis spaudimas ir geopolitinė įtampa pakėlė jo kainą iki neregėtų aukštumų. 2026 m. sausio mėnesį aukso kaina viršijo 5300 JAV dolerių už trojos unciją (31,10 g), o tai beveik dvigubai viršijo rinkos kainą prieš metus. (Straipsnio publikavimo metu metalu buvo prekiaujama po maždaug 4800 dolerių už trojos unciją.)
Šis vertės šuolis sukėlė šiuolaikinę aukso karštinę. Žmonės rikiuojasi į eiles „Costco“ ir „Walmart“ parduotuvėse, kad įsigytų aukso luitų, ir rausiasi savo papuošalų dėžutėse, norėdami atsiminimus išsikeisti į grynuosius. Investuotojai perkelia pinigus iš mažmeninės prekybos akcijų į aukso biržoje prekiaujamą fondą (angl. ETF – Exchange-traded fund). S. Feldmanas teigia, kad jo platformoje fiksuojamos rekordinės prekybos apimtys.
„Jūs aplenkiate infliaciją, o tai yra gerai, bet iš to nesusikrausite milžiniškų turtų“, – sako Cory Windelspechtas. Tai nesustabdė šio Hobokeno (miestelio Naujajame Džersyse) gyventojo nuo dalyvavimo aukso karštinėje. Pasak jo, trečiadienio ir ketvirtadienio rytais prie vietinės „Costco“ parduotuvės Bajone papuošalų vitrinos pradeda rinktis minios, laukiančios siuntų.
„Iš tolo lengva pastebėti, kas stovi ir laukia, ar šiandien bus atvežta aukso“, – sako C. Windelspechtas. „Daug vaikinų su odinėmis striukėmis, žmonės su akiniais nuo saulės auksiniais rėmeliais – nieko neperka, tiesiog sukasi aplinkui kaip rykliai.“
Besitęsianti beprotybė kelia susirūpinimą, sako Jesúsas Fernándezas-Villaverde, Pensilvanijos universiteto Howardo Markso ekonomikos profesorius. „Tai statymas, kad ateitis bus kur kas blogesnė“, – sako jis.
Arba, kitaip tariant, šiuolaikiniai investuotojai elgiasi lygiai taip pat, kaip žmonės elgėsi tūkstančius metų: puoselėja trapią viltį, kad taurusis metalas garantuos jų ateitį.
Žemiau, tauriojo metalo vieta mūsų istorijoje ir kultūroje.
„Dievų kūnas“ – taip senovės egiptiečiai vadino auksą, kurį naudojo šventykloms puošti ir savo kilmingiesiems į pomirtinį pasaulį išlydėti. Karalius Tutanchamonas, kaip žinia, buvo rastas su auksine pomirtine kauke, svėrusia daugiau nei 9 kg. Jo sąsaja su dieviškuoju pradu išliko iki šių dienų: beveik kiekviena didžioji religija naudoja auksą šventiems objektams ir erdvėms žymėti.
„Auksas išlaiko savo šiltą švytėjimą, kad ir kas jam nutiktų“, – sako Johnas Stuartas Gordonas, Jeilio universiteto Amerikos dekoratyvinio meno kuratorius, rašantis knygą apie auksą Amerikoje. „Žmonės tą ilgaamžiškumo jausmą sieja su dieviškąja kokybe ir metafora jausmams, kurie yra amžini, pavyzdžiui, meile tarp žmonių, atsidavimu dievybei ir politine galia.“ J. S. Gordonas teigia, kad net ir auksiniai vestuviniai žiedai kildinami iš senovės pasaulio.
Grynas auksas yra praktiškai nesunaikinamas ir nerūdija. „Yra stulbinantis faktas apie auksą: kiekviena uncija aukso, kuri kada nors buvo iškasta iš žemės ir paversta auskaru ar moneta, vis dar egzistuoja“, – sako Amerikos istorikas H. W. Brandsas.
„Mus traukia jo prigimtinis grožis“, – sako Vanessa Patrick, Hiustono universiteto C. T. Bauerio verslo koledžo rinkodaros profesorė, kurios tyrimai jo poveikį mūsų pojūčiams prilygina tviskančiam vandens telkiniui, kurį esame evoliuciškai užprogramuoti suvokti kaip gyvybiškai svarbų išteklių.
Kai kapitonas Džonas Smitas ir britų kolonistai pirmą kartą atvyko į Džeimstauno koloniją Virdžinijoje XVII a. pradžioje, jis paminėjo laive kartu plaukiant du auksakalius, juvelyrą ir du gryninimo meistrus, pasakoja J. S. Gordonas. Jų atvykimas, sekant Europos praktiką, įtvirtino auksą kaip valiutos formą.
„Idėja apie Ameriką kaip apie potencialų aukso šaltinį, o auksą – kaip apie turto šaltinį, yra įrašyta į kolonijinę patirtį nuo pat jos atsiradimo pradžių“, – sako jis.
„Auksas! Auksas iš Amerikos upės!“ – 1848 m. paskelbė Samuelis Brannanas, bėgdamas per San Franciską su buteliuku aukso dulkių ir taip žinomai pradėdamas aukso karštinę. Nors šis verslininkas ir mormonų misionierius pats niekada nekasė aukso, tapo pirmuoju Kalifornijos milijonieriumi, monopolizavęs reikmenų pardavimą tiems, kurie tai darė.
Dar prieš tai, kai 300 000 žmonių nukreipė žvilgsnius į Vakarus, tikėdamiesi susikrauti didžiulius turtus, auksas buvo Amerikos valiutos pagrindas; nors kasdienybėje žmonės keitėsi banknotais, auksas buvo vienintelis dalykas, pripažįstamas tarptautiniu mastu, sako H. W. Brandsas. Tačiau aukso karštinė pakeitė Amerikos svajonės prasmę: spekuliantai pagal apibrėžimą nėra linkę kaupti turtus pamažu, o ieško greito praturtėjimo.
„Idėja, kad Kalifornijoje galima greitai praturtėti dėl sėkmės ir darbštumo, vėliau peraugo į tai, kad tokie žmonės kaip Johnas Rockefelleris ir J. P. Morganas taip pat galėjo susikrauti pasakiškus turtus“, – sako H. W. Brandsas.
Amerikiečiai jau seniai atsisuka į auksą finansinės suirutės ir nerimo laikais. Didžiosios depresijos išvakarėse jie kaupė monetas ir luitus, įsikibę į savo turtą.
JAV vyriausybė laiko savo milžiniškas atsargas Fort Nokse – „mūsų dienų Eldorado“, kaip jį vadina J. S. Gordonas, – kuriame pirmasis auksas pradėtas kaupti 1937 metais ir šiuo metu ten saugoma 147,3 mln. uncijų šio metalo.
Ši saugykla Kentukyje yra uždaryta visuomenei, todėl vaizduotė linkusi kurti įvairias sąmokslo teorijas ir mitus: kad auksas dingo arba yra netikras, arba kad saugykloje slepiami ateivių objektai.
„Manau, jei jie kada nors atvertų duris, – sako jis, – tikriausiai visi liktume gana nusivylę.“
„Mano žmona manė, kad išprotėjau, kai apskritai nusprendžiau jo nusipirkti“, – sako Jimas Ausmanas, techninių programų vadovas, gyvenantis San Franciske.
Jis neužaugo turtingoje šeimoje, tačiau dirbdamas technologijų įmonėje, kuri dešimtojo dešimtmečio pabaigoje įžengė į biržą (paskelbė pirminį viešąjį siūlymą, angl. IPO – initial public offering), sugebėjo užsidirbti nemenką sumelę. Ir dalį jos jis norėjo paversti auksu.
„Kinų kvartale (angl. Chinatown) radau nedidelę vietą be jokios iškabos ant durų“, – pasakoja J. Ausmanas. „Užeidavai ten, vaikinas užrakindavo duris tau už nugaros, paduodavai jam grynuosius, o jis tau – auksą. Nusipirkau 2 svarus.“
Nuo to laiko jis pirko ir pardavinėjo sekdamas pasaulio geopolitinius ritmus ir vienu metu gavo beveik dešimteriopą grąžą iš savo fizinio aukso. „Kai investicijos pasiteisina, visada pasijunti labai protingas“, – sako jis.
Dabartinėje karštinėje mes jau praėjome pirkimo piką ir pasiekėme etapą, kai žmonės auksą tiesiog laiko arba netgi parduoda.
Craigas Beauregardas anksčiau nusipirkdavo kelis aukso luitus, kai jiems būdavo taikoma nuolaida „Costco“, tačiau dabar, apsilankęs šioje didmeninės prekybos parduotuvėje, jis mato tik sidabrą.
„Visada geras jausmas aplenkti karštinę“, – sako C. Beauregardas, telekomunikacijų statybos vadovas iš Masačusetso, nors ir gailisi, kad jiedu su žmona nepradėjo pirkti anksčiau.
Paskutinį kartą fizinio aukso jis įsigijo 2025 m. birželį – sumokėjo 400 dolerių už maždaug gramą, tai buvo auksinis vėrinys žmonai metinių proga.
„Dabartinė jo vertė yra 375 doleriai, taigi iš šio pirkimo patyriau 25 dolerių nuostolį“, – sako jis.
Šaltinis: The Wall Street Journal.